<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<document>
<s id="1">Kas bus, tai bus, Vis viena man: Viskuo pakankintas aš busiu Ir ant likimo nerugosiu.</s>
<s id="2">Žinoma, aguonos nedygo ir daržininkas keikė žvirblius per visą nedėlią. — Padaryk žmogus ką gero ant svieto ir labiausiai norėdamas!</s>
<s id="3">KĘSTUTIS Taip dievams patiko!</s>
<s id="4">::Ar visai paliauki pūtęs, Kad plaukėjas tad pajutęs, Rimtų ir susnūstų.</s>
<s id="5">Tylom sėdžiu prisiglaudęs prie motynos, žiūriu ir klausaus, klausaus...</s>
<s id="6">Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.</s>
<s id="7">Sako, po pusę rublio mėnesiui nuo vaiko imanti.</s>
<s id="8">Nubalai!</s>
<s id="9">Tas išsigandęs ir supykęs klausia: – Ar tai tavo dovana už pagalbą?</s>
<s id="10">Vertė Tomas Girdzijauskas, Kaunas, 1992 Slaptas mokymas, kurį Jėzus areiškė tyloje sakydamas slaptus žodžius.</s>
<s id="11">Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.</s>
<s id="12">Šventas nieko sau iš tos kelionės nedarė, juokėsi ir į šalis dairėsi.</s>
<s id="13">Universitetas ir atskiri fakultetai turi teisės įgyti ir perleisti nekilnojamą ir kilnojamą turtą, ieškoti ir atsakyti teisme.</s>
<s id="14">Bet nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta.</s>
<s id="15">Pabengęs darbą, kad ketinau iš Rokiškės išeiti, Mickus nenorėjo man užmokėti.</s>
<s id="16">Neseniai parašiau eilėraštuką: „Ponios šuo".</s>
<s id="17">Pavalgę medžiotojai tuojau nuėjo atgal į mišką.</s>
<s id="18">Mums dangų ir žemę pajudinti reikia, Kad jį „coûte que coûte"* išliuosuoti.</s>
<s id="19">Mato – guli didelis margas žaltys.</s>
<s id="20">Nuo mėnulio pasislėpus, miega slėnyse naktis: Nuo kalnų, senų senelių, šneka amžių praeitis!</s>
<s id="21">Rami prigimtis sužadino jame tėvynės ir saviškių išsiilgimą .</s>
<s id="22">Koks saldus pažvelgimas!</s>
<s id="23">Tikybinės šventės visai nešvenčiamos.</s>
<s id="24">O ant rytojaus apie tą patį laiką vėl jis nuo savo žąsų atbėgo pas sodną ir pažiūrėjo pro tvorą.</s>
<s id="25">Ar nelinksmiau pabėgioti, ar pasičiužinėti! — Et, niekus tauzyji ir gana! — užpyko Vincukas. — O kad pradėtumei mokytis, paveizdėtumei, kaip patiktų. — Fui!</s>
<s id="26">Apsidairęs ilgaausis nedrąsiai prisiartino prie vaiko ir sako: – Jeigu tu man nieko nedarysi, gerasis žmogau, tau pasakysiu, kaip gali rytoj sugauti lapę.</s>
<s id="27">Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių.</s>
<s id="28">Štai imki! meta jam pinigą MINDAUGAS Da man tu kaltas vieną poterių.</s>
<s id="29">Ir šit stojo prie garbingo darbo: mūryti pamatą milžiniškos mūrinės.</s>
<s id="30">Aš (esu) pirmagimis (sūnus).- Jis sunaikins (jų) visų valdžią.- Aš esu mylimasis.</s>
<s id="31">Užtat bėrukas taip prie jo prijunko, jog, pamatęs savo mažąjį poną įeinant į tvartą, kreipdavo prie jo galvą, patyliais žvengdamas iš džiaugsmo. „Labas rytas, bareli!" — sakydavo Vincukas, ateidamas šerti jo iš ryto.</s>
<s id="32">Jos visada laikosi rimtai, pirmiausia apkaltina mane dėl neestetiškos kambario išvaizdos.</s>
<s id="33">Ką? — Kur neturėsi!</s>
<s id="34">Gali čia gulėti.</s>
<s id="35">Kaip dabar čia sūdyti?</s>
<s id="36">Ponia būsi, ir tiek.</s>
<s id="37">Tik atlėkė sena jos teta ir pratarė šitaip: — Moteriške, ko tau reik?</s>
<s id="38">Tenai ramus senolių mano kapinynas, Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva.</s>
<s id="39">Karvės mėšlai tuojau pagelbės.</s>
<s id="40">Jis, kurs davė žmogui širdj Su troškimais neramiais, Vasaros vynu nugirdė – Jis ir nuodėmes atleis!</s>
<s id="41">Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika.</s>
<s id="42">Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai.</s>
<s id="43">Ji ten gražiai žydės ir nepavys.</s>
<s id="44">Kartais žmonės ir kaulus tokius atrasdavo, kad kaulas būdavo sulig žmogum didumo.</s>
<s id="45">Pogoda Nenastjevna ištarė tuos žodžius iškilmingai ir stačiai, lyg parodydama, kad taip tiktai tur būt ir kad nieks nieko geresnio jau nepramanys. – Gerai tu sakai, – sutiko Kruglodurovas jau ne tiek dėl to, kad būtų pripažinęs gerumą užmanymo, kiek dėl to, kad tingėjo laužyt galvą, dagi žinodamas – nieko iš jos neišlaušiąs.</s>
<s id="46">Velnias: „Kaip man, taip ir man – ir maiše negaliu pasislėpti." Kada nešė pro dvarą, dvariokai lauke dirbo.</s>
<s id="47">Ką širdy turėjo, tą ir žodžiu reiškė; ne kiltis, ne turtai, bet išmintis ir dorybė, nuo visų pritirta, kiekvieną į vyresnybę kėlė, nesgi visi lygūs buvo; ir taip, kas narsesnis karėj, tas ir vyresnis, kas doresnis, išmintingesnis ir teisesnis, tas tiesos suole sėdėjo, tardami: "Teisiam ir dievas padeda".</s>
<s id="48">Kada prašvito, pasižiūrėjo į kišenes.</s>
<s id="49">Ūkį turėjo, moterį, vaikų.</s>
<s id="50">Eismas gyvenamojoje zonoje XXII.</s>
<s id="51">Ne dėlto, kad tuo ką nors išrūpintų, bet maloniau, kai matai, jog kas nors serga ta pačia liga.</s>
<s id="52">Vos į kiemą įėjom, pakvipo mums lašiniai; visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalą didžiai skanų šiupinį.</s>
<s id="53">Par trejus metelius trys vaka kiaukšt, kiaukšt - ir neblika.</s>
<s id="54">Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl...</s>
<s id="55">Mikalojus pagriebė Kuprauskį už alkūnės ir labai tyliai pasakė jam kelis žodžius.</s>
<s id="56">Baltąjį vakarą jis aplankys...</s>
<s id="57">Bet vykdyti tą puikų sumanymą labai sunku.</s>
<s id="58">Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo Šaukia Perkūnas atsimti vainiką Ir varo skaudų gyvenimo miegą, Gėralą duodams spėkos ir jaunumo.</s>
<s id="59">Patronus dirbti dėdė, matyti, taip pat bijo ir nemoka.</s>
<s id="60">Tai per Ratnyčią sekmadienį ėjo ežeras.</s>
<s id="61">Ėmė tas ežeras ir nusileido.</s>
<s id="62">Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..</s>
<s id="63">Tas beržas – tai jisai – svyruoja vėtroj vienas.</s>
<s id="64">Apačioj tos sukrautuvės buvęs rūsys, kuriame varles, žalčius ir kitus šiukštinus, reikalingus žyniams, laikę.</s>
<s id="65">Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos nubėgo į pagelbą.</s>
<s id="66">Juk Kazelė danguje. - Bet ar jai neliūdna be savo mamatės?</s>
<s id="67">Kojas pakirto, tik kvapą galėjo atgauti... – Kiek ponų... kokie gražūs... – šnibždėjo apsiblaususi.</s>
<s id="68">Mano tėvelis pasakojo, kad dar tada, kai buvo jaunas, ėjo iš darbo namo pro užkeiktą kalną, nešėsi kirviuką ir kaltuką.</s>
<s id="69">Buvo ant kiemo daug privežta smėlio statybai.</s>
<s id="70">O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių Ar besišypsodams jo prastą niekina namą."</s>
<s id="71">Ir veržiasi širdin sunkių vargų vaizdai, Lyg sukurys.</s>
<s id="72">Kur kaiman įvažiuoja, tai botagu pliaukšt, apsigręžia – ir išvažiuoja.</s>
<s id="73">Ir buva ten tuoks pelčeris, be gala gers žmogelis - lai puondzivs anam atlygina už viskų - unc lioub davinėti mun knygelių.</s>
<s id="74">Ak, laikas jau laikas iš miego pakilti!</s>
<s id="75">Esą tokių vočių viduriuose.</s>
<s id="76">O dabar jau nė ubagaut negaliu...</s>
<s id="77">Bet nė tenai neatrasdavo žmogus linksmumo: pilkas, apsiverkęs dangus neleido nė vienam saulelės spinduliui žvilgterėti tą mūsų nuliūdusią žemę.</s>
<s id="78">O „mynė" jisai tas „kojas" per apygardą.</s>
<s id="79">Visi sėdime už stalo, valgydami vakarienę, vakarienę - ponas, ponia, mokytoja, dvi paneli ir aš.</s>
<s id="80">Šventas su galva pakratė ir tarė: — Kiba būtų geležinis žmogus, kad galėtų prieiti prie to kalno, ne byle kas gali prieiti, o byle ugnis neveiks. — Kas tenai davedžioja ta drūtviete? — tarė kryžiokas.</s>
<s id="81">Pati pastovėjo po medžiu, kol nustojo lyti.</s>
<s id="82">Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas.</s>
<s id="83">Žmona norom nenorom turėjo pasakyti teisybę: – Ogi Kūčių dieną burdama ištraukiau iš kareivio.</s>
<s id="84">Aukos, Broniuk, nedaryk, nes tuo papildysi vieną iš galimų sunkiausių nuodėmių.</s>
<s id="85">Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė Man, nuklydusiam skausmo keliais, Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė, Ausį lepintų žodžiais giliais.</s>
<s id="86">Įstatymo nustatytais atvejais Respublikos Prezidentas gali grąžinti teismo atimtas ar susiaurintas teises.</s>
<s id="87">Tuojau pradėjo vienas kitą bjauriai plūst ir neužilgo buvo girdėt: „tekšt, tekšt", visiems pažįstamas balsas, pažįstamas balsas smagiai suteiktų žandinių, po kurių daugiau nieko jau nebliko, kaip tik persipešt už nuplėštą garbę.</s>
<s id="88">Kad būčiau muokytas, būčiau ėjįs į kunigus.</s>
<s id="89">Pasišaukė Gyrilę ir tarė: — Jau žinau, kodėl tu tokia esi liūdna ir apsiverkusi: patiko tau kas nors iš mūsų tarnų, ir žinodama, kad aš tau tekėti už jo neleisiu, verki ir nusimeni.</s>
<s id="90">Vesdamas bylas iš pusės su Mikalojum, ne visados žinodavo, kokiu būdu tasai ištraukia nuo žmonių pinigus. „Kasžin koks sūnus silpnos sveikatos, rodos kareivis, ar kas toks?" — tarė sau... „Net gali būti, kad ne šitoji su kareiviu-sūnum, bet visai kita".</s>
<s id="91">Kažin kodėl kaip tik per šią slopą, namie ir dabar eidama, vis mąstė apie Mykoliuką. - Kad nebūtų toks menkas, būtų gana gražus... - kartojo nebe pirmą sykį. - O koks geras!</s>
<s id="92">Vasarą, šventomis dienomis, per mišias žmonės, negalėdami sutilpt bažnyčioje, stovėdavo lauke, kimšosi ir aplink tą koplytėlę.</s>
<s id="93">Visi pasieniais knarkė sau ligi aušros.</s>
<s id="94">Laukuose truputį sniego ir šalta.</s>
<s id="95">Lyg pastiprinta kunigo žodžiais, moteriškė nusišluostė ašaras, nusitrynė nosį su žiursto galu ir tarė: — Tamsta, poneli, žinai, jog mūsų Antanėlis mokėsi Užventyje.</s>
<s id="96">Taisosi mados drabužiais ir sugeba didinti kapitalą, o tai labai patiko tėvui, turi jis daugybę reikalų ir retai namie esti; lankytis ir priiminėti svečius neturi juodu laiko.</s>
<s id="97">Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime, Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais, Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime, Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.</s>
<s id="98">Jis palinko pečiuose.</s>