Diendaržis arba laidaras - sodybos teritorijoje esantis aptvaras, skirtas gyvuliams suginti. XVI-XVII a. jame neretai būdavo vienas ar keli pastatai.
Laidars y suodybas pluotė esons aptvars, i katrou sovara gyvolius.
XVII a. pab. šie pastatai pradėti jungti, todėl diendaržis tapo nedengta tvartų dalimi.
XVI-XVII o. anamė tonkee liuob būtė vėins a kelė truobesee.
Aukštaitijoje kai kur diendaržiai buvo ir dengiami. XIX-XX a. pr. keitėsi tvartų plano struktūra, todėl diendaržiai tapo besišliejantys prie tvarto iš vienos pusės. Kai kur Žemaitijoje išliko pusiau uždari diendaržiai tarp pastatų, o Aukštaitijoje - uždarų vidinių diendaržių[1].
XVII o. pab. anėi truobesee pradietė jongtė, tūdie laidars palėka naoždėngta kūtės dalim. Kaap katrūs Žemaitėjės vėitūs palėka posiau oždari laidaraa terp truobesiū.
Langas – įstiklinta anga sienoje, šviesai į pastato vidų patekti.
Longs y stėkla šmuots, katros ystatyts i skylė kuokė taas noma, truobesė sėinuo, mašėnuo, ka i vėdu pakliūtom švėisa.
Paprastai langai yra gaminami iš skaidraus stiklo arba stipraus skaidraus plastiko.
Longa riems (staktaa) paprastaa dėrbamė ėš medė (daba būn ė plastmasėnee).
Lango rėmas dažniausiai gaminamas iš įvairios rūšies medienos arba plastiko.
Truobuo pu longu būn tam tyčiuom tuokė lėntalė, šaukiama palongė. Ėš lauka seniau liuob būtė da padaruomas longėnės.
Priešinė (arba priešininkė) – tradicinės žemaičių trobos patalpa, esanti prie gerosios priemenės.
Pryšėninkė (kėtaap pryšėnė, longėnė) y vėita žemaitiu truobuo, katra būn pry geruosės prymenies. Tas paprastaa y truobas gals, katramė gyven karšintee.
Priešinėje būdavo mūris su šildoma sienele, stalas, lova, keli krėslai, komoda, po apačia įrengtas rūsys daržovėms.
Pryšėninkie liuob būtė mūris so šilduoma sėinalė, stals, luova, kelets krieslu, kamuoda, pu apatė padaryts skleps daržuovėm.
Kartais iš priešinės būdavo praėjimas į kamarą.
Sykees ėš Pryšėninkės liuob būtė praviejėms i kamara.
Sąspara
Sāspars
Apvalūs pastatų rąstai, sukirsti kampuose į kertes, turėdavo apvalias arba truputį išgaubtas įkarpas viršutinėje rąsto dalyje iš vienos arba abiejų pusių. Tokios įkarpos yra stačiakampio, trapecijos arba artimos kvadratui formos ir paprastai padaromos 1/2-2/3 rąsto storio. Taip sujungti kampuose vainikai tvirtai laiko sienojų rąstus ir neleidžia jiems skėstis į šalis.
Sāspars (aba sāspara) y truobesė vainėka rāstu sonierėma vėita aba truobesė komps, katramė soneriami rāstā.
Gegnė – statybinė konstrukcija, laikanti vienšlaitį arba dvišlaitį stogą.
Spars (aba gegnė) y tuokis ramstis, katros palaik vėinšlaati aba dvėšlaati stuoga.
Stogo danga tvirtinama prie grebėstų arba lentų pakloto, padėtų ant gegnių.
Stuoga oždangs taisuoms pry grabiestu aba lėntū pakluota, oždieta ont sparu.
Dažniausiai gegnės daromos iš pjautos medienos, kartais iš rąstų arba gelžbetonio.[1]
Tonkiausee sparaa y gamėnami ėš pjautas medėinas, stkees ėš raastu aba gelžbetuonė.
Kraigas arba šelmuo – viršutinė šlaitinio stogo dalis.
Čiokors (kėtaap kraiks, šelmenis) y viršotėnė šlaatėnė stuoga dalės.
Lietuvių liaudies architektūroje stogo grebėstai ties kraigu dedami storesni, dedami arčiau vienas kito.
Kaima arkėtektūruo stuoga grabiestus šalep čiokora ded stuoresnius ėr artiau kėts kėta.
Kraigui parenkami geriausi šiaudai, perlenkiami į kitą šlaitą ir prispaudžiami kartele.
Ont čiokora ded geriausius šiaudus, katrūs parlenk i kėta šlaata ė prėspaud žagrio.
Kartais kraigas apdedamas spalių ir molio ar kalkių sluoksniu, o galuose uždedami plokšti akmenys.
Sykees ont čiokora ded spaliu ė muolė aba kalkiu slouksni.
Kamara (pirkaitė, maltuvė) – tradicinio lietuvių gyvenamojo namo arba svirno patalpa.
Kamara y truobas aba svirna vėita, katruo laik jiedi, vėsuokius rakondus, girnas.
Ji skirta laikyti maisto atsargoms, namų apyvokos daiktams, girnoms.
Sykees kamaruo vasaras čieso liuob mėiguotė.
Kartais kamaroje vasarą buvo miegama. Kamara turi vieną nedidelį langelį, neapšildoma.
Tas nie apšilduoma vėita ė tor tėktaas vėina maža longali.
Žemaičiai ir suvalkiečiai įrengdavo kamaras svirnuose, kur įsikurdavo šeimininkų vaikai, samdiniai[1].
Žemaičiai ir suvalkiečiai įrengdavo kamaras svirnuose, kur įsikurdavo šeimininkų vaikai, samdiniai.
Lėkiai ant namo Kėdainiuose
Liekee ont noma Kiedainiūs
Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas.
Liekis (aba liegis) y tuokis papoušėms ont čiokora krašta.
Daromi iš ornamentiškai pjausytų lentų.
Anūs dėrb ėš dailee pjaustytu lėntū.
Būna siluetiniai (žirgelių, paukščių, ragų, žuvų, žalčių formos), geometriniai, augalinių motyvų (lelijų, lapelių).
Paprastaa ruod kuokius taas gyvius: žirgalius, paukštius, ragus, žovis, žaltius; teepuogė augalus aba skvarmas.
Malksna, gontas – stogo dangai skirta medinė lentelė.
Guonts aba guonta y tuokė medėnė lėntalė stiogou apdengtė.
Tai apie pusę centimetro storio ir apie 70 cm ilgio lentelės. Jos klojamos keliais sluoksniais, kad neprabėgtų vanduo.
Tas būn aple 0,5 cm stuoroma ė 70 cm ėlgoma lėntalės, katras kluoj kelees slouksnees ka naibiegtom ondou.
Kalamos labai plonomis, ilgomis vinimis.
Kal nuognee pluonuom vėnėm.
Senovėje jomis būdavo dengiami visi pastatai – namai, tvartai, klojimai ir netgi medinės bažnyčios.
Guontaas liuob dengė nomus, kūtės, jaujės ė netgis medinės bažnyčios.
Svirno prieangis
Svirna prīangis
Prieangis – atviras priestatas, per kurį patenkama į pastatą.
Prīangis ī truobas aba kėtuokė truobesė dalės par katra iveen i vėdo.
Prieangiai pabrėžia pastato fasado vaizdą ir pagrindinį įėjimą.
Tas padailėn truobesė ėšruoda, keravuoj doris nug viejė, lytous.
Tai fasadų dekoratyvinė dalis, turinti ir praktišką paskirtį – apsaugo pagrindines įėjimo duris nuo kritulių, suteikia pavėsį poilsiui.
Žemaitūs šalep truobuos tonkee liuob statytė guonkas.
Šaukštas – stalo įrankis, skirtas skystų ar pusiau skystų patiekalų (sriuba, košė, ledai) valgymui, taip pat kartais naudojamas ir biriems patiekalams (ryžiai, cukrus) bei visiems kitiems, kuriuos būtų sunku valgyti šakute ar lazdelėmis.
Šaukštos yr ėš medė, metala aba plastmasės padėrbts rakonds so katrou jied skysta, bėru aba tiršta jiedi (zopė, potra, ledus).
Šaukštai ir šaukšteliai taip pat naudojami ir maisto ruošimo procese ingredientų kiekio matavimui, verdamo maisto maišymui ir panašiai.
So šaukšto teepuogė y seikiejams ė maišuoms vėsuokis jiedis. Šaukšta sodar kuots ė doubalės skvarma ont gala.
Peilis – universalus pjaunamas vienašmenis įrankis ir ginklas. Peilis susideda iš trumpos rankenos ir geležtės.
Peilis y rakonds, so katrou y pjaunama.
Geležtė paprastai plieninė. Rankena medinė, metalinė, plastikinė, nuo senovės rankenos taip pat daromos iš rago ar kaulo. Be to, peiliais vadina ir plūgų, oblių, staklių geležtes.
Tor trompa ronkena (ėš medė, plastmasės, kaula, raga) ė vėina ašmenė geležtė, katra paprastaa būn ėš plėina.
Buityje peiliais pjaustomi (pvz., kapoklė) ir valomi (pvz., skutamos ar lupamos daržovės, vaisiai) maisto produktai. Peiliai naudojami kaip stalo įrankiai. Peiliais lupama gyvulių ir žvėrių oda, išdarinėjama skerdiena, drožiamas medis.
Ūkie peilis nuognee platee nauduonams, so anou pjaust, kapuoj, smolkėn vėsuoki jiedi (tam tyčė y peilis kapuonė), skot vaisius ė daržuovės, lop žvieriū skūra, ėšdarėnie meesa, druož medi.
Specialūs peiliai medžioklėje naudojami pribaigti žvėrims. Koviniai peiliai yra kareivių ekipuotės dalis.
Peilis teepuogė gal būtė ginklos, žodyma rakonds - so anou nodor ė skerd gyvolius, gėnas nug razbaininku, laukėniu žvieriū.
Samtis – virtuvės įrankis, naudojamas semti sriubai ar kitiems skystiems maisto produktams.
Samtis y rakonds, so katrou sem kuoki taas skystėma (toniausee zopė, bet gal' ė kėsielio, kuompuota, potra). Būn ėš medė, metala. Ėšruoda samtis y panašos kaap šaukštos, bet anou kuots ėlgesnis ė gala doubalė daug gėlesnė y.
Kapoklė (angl. cleaver) – įrankis mėsai ir pan. kapoti. Primena tiek peilį su sunkia, labai plačia geležte buku (paprastai kvadratiniu) galu, tiek kirvį, tačiau turi geležtę, o ne galvą.
Kapuons (kėtaap kapuonė, kapuoklis) y rakonds, so katrou kapuoj meesa ė kėitas daržuovės.
Naudojamas kaip virtuvės įrankis mėsai su kaulais kapoti. Tačiau gali būti panaudotas ir kaip ginklas.
Tas y kaap peilis, bet tor trompa ronkena ėr dėdlė, stateekompė skvarmas sonkė geležtė.
Druskinė – indas, skirtas druskai laikyti.
Droskėnė y nedėlis ėndalis, katramė laik droska.
Sukaltos iš lentelių keturšonės pakabinamos druskinės, kai kada papuoštos drožinėtais geometriniais ornamentais, buvo paplitusios Lietuvos kaimuose.
Paprastaa tas būn medėnė diežalė so dongtalio, sokalta ėš lentaliu ė dailee ėšrašyta.
Taip pat vartotos medinės išskaptuotos taurės pavidalo druskinės, puoštos bareljefais su žmonių figūromis, molinės glazūruotos ir iš beržo tošių padarytos druskinės su dangteliu.[1]
Teepuogė būn droskėniu ėš berža tuošėis, glazūrouta muolė.
Auseklis arba ceberas, ušėtkas – žemas kubiliukas su ąsomis, Lietuvoje naudotas buities ir ūkio reikmėms.
Ošietkos aba ošietka y žemas kobėlioks so ausėm, katrou Lietovuo liuob nauduotė ūkie.
Buvo gaminamas iš šulelių, suveržtų lazdyno plėšomis, metaliniu lanku, o XX a. viduryje – dažniausiai viela.
Ošietka gamėn ėš šolalis, katrūs soverž lazdyna pliešuom, metalėnio lonko, vuo nug XX a. vėdorė – tonkiausee vėila.
Du priešpriešiniai šuleliai, vadinamosios ausys – ilgesni.
Do pryšėnio šolalio, ausys, y ėlgesnio.
Per apskritas skyles ausyse perveriama lazda nešti dviese.
Par apskrėtas skylės ausysė parver lazda ė taap ošietka neš dviesė.