Liudas Alseika (naskiĝinta en la [[25-a de aprilo]] [[1887]] bieno de Kvietkeliai, proksime de Šiauliai, mortis en la [[19a de majo]] [[1960]] en distrikto de[[Vladimiro]], Sovietunio), estas vojagxisto, pedagogo kaj esperantisto.
Liudas Alseika (1887 m. balandžio 25 d., Kvietkelių dvaras, Šiaulių apskritis – 1960 m. gegužės 19 d., Gorochovecas, Vladimiro sritis, TSRS[1]) – Lietuvos keliautojas, esperantininkas, kraštotyrininkas, pedagogas.
Malgranda Senpaga Biblioteko (Esperanto: senpaga biblioteketo ) estas internacia neprofitcela organizaĵo, kies misio estas antaŭenigi la legadon de libroj per ebligo de libera interŝanĝo de libroj tra la mondo.
Little Free Library (liet. nemokama bibliotekėlė) – tarptautinė, ne pelno organizacija, kurios misija – skatinti knygų skaitymą, sudarant galimybę nemokamai keistis knygomis įvairiose pasaulio šalyse.
La ĉefa eco de la organizaĵo estas la surstrataj libroservoj kun libroj, kiujn ĉiu povas libere repreni por legi aŭ kompletigi per siaj propraj libroj.
Pagrindinis organizacijos atributas – gatvėje įrengti knygų „nameliai“ su knygomis, kurias gali laisvai pasiimti skaitymui ar papildyti savo leidiniais kiekvienas norintis.
Bildgalerio
Nuotraukos
Eksteraj ligiloj
Nuorodos
Nuntempe estas ĉirkaŭ 25 mil librodometoj en la mondo, al kiuj la organizaĵo donis oficialajn numerojn.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 25 tūkstančius knygų namelių, kuriems organizacija yra suteikusi oficialius numerius (Lietuvoje – apie 10).
Ĉiuj troveblas sur la mapo de la retejo laŭ elektita loko.
Visus juos galima surasti svetainėje esančiame žemėlapyje pagal pasirinktą vietą.
La organizaĵo disvolvis projektojn por 'konstrui' bibliotekojn kaj ankaŭ vendas jam produktitajn librejajn kestojn kaj diversajn helpilojn [1].
Organizacija yra parengusi bibliotekėlių „statybos“ projektus, taip pat prekiauja jau pagamintais modeliais ir įvairiais priedais bei su veikla susijusiais atributais.[2]
La unua 'librodometo' estis instalita en 2009 de Todd Bol en Viskonsino (Usono).
Pirmąjį namelį knygoms 2009 m. įrengė Todd Bol Viskonsino valstijoje (JAV).
Ĝi celis honori la memoron de ŝia patrino, instruistino, kiu ŝatis legi.
Jis buvo skirtas mamos – skaityti mėgusios mokytojos – atminimui pagerbti.
Lerneja dometo-modelo estis elektita por la biblioteko.
Bibliotekėle buvo pasirinktas į mokyklą panašus namelio modelis.
Pleniginte ĝin kun libroj, T. Bol instalis la librejeton sur leterkeston antaŭ la domo.
Jį pripildęs knygų T. Bolas įrengė ant pašto dėžutės priešais namą.
Amikoj kaj najbaroj ŝatis la ideon, do ili ankaŭ starigis similajn dometojn kun la surskribo "Prenu libron + Donacu libron".
Draugams ir kaimynams ši idėja patiko, todėl jie taip pat įsirengė panašius namelius su užrašu „Nemokamos knygos“.
T. Bol provis uzi reciklitajn materialojn por la produktado de sia surstrata librotenejo.
T. Bolas bibliotekėlių gamybai stengėsi naudoti perdirbtas medžiagas.
Rick Brooks, kiu interesiĝas pri socia merkatado, kontribuis al tiu ideo kaj kontaktis amaskomunikilojn, ne-profitcelaj organizaĵoj kaj eblaj sponsoroj.
Prie šios idėjos prisidėjo socialine rinkodara besidomintis Rick Brooks, kuris užmezgė ryšius su žiniasklaida, nepelno siekiančiomis organizacijomis, galimais rėmėjais.
En la somero de 2010, la koncepto de librejoj ekkompreniĝis: ĉiuj originalaj modeloj estis faritaj el reciklitaj materialoj, kaj ilia celo estis faciligi la interŝanĝon de libroj kaj instigi homojn por la komuna bono.
2010 m.vasarą ėmė aiškėti knygų namelių koncepcija: visi originalūs modeliai buvo gaminami iš antrinių žaliavų, ir jų paskirtis – sudaryti sąlygas keistis knygomis ir sutelkti žmones bendrai naudingai veiklai.
La biblioteko estis prezentita en foiro en septembro 2011.
Bibliotekėlė buvo pristatyta rugsėjo mėnesį vykusioje mugėje.
La senpaga biblioteka projekto ricevis multan atenton de la loka kaj landa gazetaro en 2012 kaj transformiĝis al movado kiu en 2012 oficiale estis registrita kiel neprofitcela organizaĵo "Litte Free Library" (lit. Libera Senpaga Biblioteko) en majo.
2011 m. nemokamų bibliotekėlių projektas susilaukė didelio vietinės ir nacionalinės spaudos dėmesio ir virto judėjimu, kuris 2012 m. gegužę oficialiai įregistruotas kaip ne pelno organizacija „Little Free Library“.
Nijolė Žambaitė (naskiĝis la 30-an de marto 1954 en Kaunas, Litovio) estas ekonomikisto, diplomato, doktoro pri sociaj sciencoj, prelegantino kaj havanta la diplomatian rangon de eksterordinara kaj plenrajta ambasadoro i.a. en Belgio (2006 - 2011) kaj Luksemburgio ( 2007-2011).
Nijolė Žambaitė (g. 1954 m. kovo 30 d. Kaune) – lietuvių ekonomistė, diplomatė. Socialinių mokslų daktarė.
Ŝi parolas plurajn lingvojn inter alie Esperanton.
Turi Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.
Ricevis la Kavaliran Krucon de la Merita Ordo por Litovio Kunaŭtoro de pli ol 50 esplorartikoloj, sciencaj artikoloj kaj de la libro "Merkata ekonomio kaj ŝtata reguligo" (1989) En 1990 ŝi estis unu el la fondintoj de la Laisvosios Rinkos Instituto (Libera Merkata Instituto)[1]. Ŝi deklaras bonan scion de Esperanto. Krom la anglan, la polan kaj la rusan ŝi iom parolas ankaŭ la francan.
Apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Paskelbė daugiau nei 50 mokslo tiriamųjų darbų, mokslinių straipsnių, knygos „Rinkos ekonomika ir valstybės reguliavimas“ (1989 m.) bendraautorė 1990 m. buvo viena iš Laisvosios rinkos instituto steigėjų.[1].
Ekstera ligilo
Nuorodos
La homoj de la jarmilo.
Tūkstantmečio žmonės.
NIJOLĖ ZAMBAITĖ
NIJOLĖ ŽAMBAITĖ
Referencoj
Šaltiniai
Jeronimas Laucius (naskiĝis la 1- an de januaro 1946 en Glebauskai) estas litova inĝeniero, ĵurnalisto, porinfana verkisto, eldonisto kaj redaktoro.
Jeronimas Laucius (g. 1946 m. sausio 1 d. Glebauskuose, Ramygalos valsčius, Panevėžio apskritis) – Lietuvos inžinierius, spaudos darbuotojas, vaikų rašytojas, leidėjas, redaktorius.
Unue li verkis edukajn librojn por infanoj „Kas pastatė namą“ (Kiu konstruis la domon), „Aš elektra“ (Mi estas elektro), „Milžino gimimas“ (Naskiĝo de giganto), poste li publikigis kolekton de malgrandaj literaturaj ĝenroj - aforismoj, miniaturoj, noveloj. Li plejparte kreis fabelojn, en kiuj estas klara opozicio inter bono kaj malbono.
Iš pradžių rašė pažintines knygas vaikams („Kas pastatė namą“, „Aš elektra“, „Milžino gimimas“), vėliau išleido smulkiųjų literatūros žanrų – aforizmų, miniatiūrų, novelių rinkinių. Aforizmų rinkiniams būdinga netikėta mintis, šmaikšti lakoniška leksika, parodomi ne tik buities, bet ir tuometinės politinės situacijos kuriozai.
Li publikigis infanajn teatraĵojn, poemojn, kantajn kaj lulkantajn kolektojn kune kun la komponisto Rymantas Mikelskas.
Miniatiūrų, novelių rinkiniuose atskleidžiamas žmonių santykių trapumas, aukštinama sąžiningumas, meilė.
Liaj verkoj estis tradukitaj al Esperanto kaj al la angla, belorusa, pola, franca, rusa kaj germana[1].
Daugiausia sukūrė pasakų, jose ryški gėrio ir blogio priešprieša.
Esperanto Jenaj libroj de Jeronimo Laucius estis eldonitaj en Esperanto: La tria frato Teoristo (2003), Veturu al Piedpilklando! (2003) kaj Libro de Leono (2003)[2].
Yra išleidęs vaikams pjesių, eilėraščių, su kompozitoriumi Rymantu Mikelsku – dainų ir lopšinių rinkinių. Jo kūrinių išversta į anglų, baltarusių, esperanto, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. [3]
En 1410, post la morto sen idaro de Martín la Homo kaj dum la kvereloj sucesorias kiuj enfluis en la Devontigon de Caspe.
1410 m., Po mirties be Martyno Žmonių palikuonių ir per vėlesnius ginčus, kurie baigėsi Caspe įsipareigojimu .
La partianoj de la grafo Jaime de Urgel en la reĝlando de Aragono organizis sian propran parlamenton en la loĝloko, en opozicio al tiu de Alcañiz, estrita de la fideluloj al Fernando de Trastámara.
Aragono karalystės grafo Jaime de Urgelio pasekėjai gyvenvietėje organizavo savo parlamentą, prieštaraudami Alcañiz parlamentui, kuriam vadovavo tikintieji Ferdinandas I Trastámara .
Malsamaj militoj manĝas la Katalunan Civilan militon (1462-1472), la Milito de Secesio (1640-1652) kaj la Milito de Gamo (1705-1714) ankaŭ detruis la loĝantaron kaj la kastelon.
Skirtingi karai maitina Katalonijos pilietinį karą (1462–1472), pilietinis karas (1640–1652) ir paveldėjimo karas (1705–1714) taip pat sunaikino gyventojus ir pilį.
En la Muzeoj de Mequinenza, oni povas esplori subteran minan galerion de karbo de pli ol 1000 metroj da itinero en la Muzeo de la Mino, trairi la historion de la loĝantaro ĝis la malapero de la malnova vilaĝo sub la akvoj de la rivero Ebro en la Muzeo de Historio aŭ malkovri kiel vivis sin dum la Antaŭhistorio en la Muzeo de la Antaŭhistoria Pasinteco.
Mekinenos muziejuose galima ištirti požeminę anglių kasyklą, kurios ilgis yra daugiau nei 1000 metrų, Kasybos muziejuje, kertant gyventojų istoriją iki senamiesčio išnykimo po Ebro upės vandenimis Istorijos muziejus arba sužinokite, kaip jie gyveno priešistorės metu, priešistorinės praeities muziejuje.
Inaŭguritaj en 2008, estas lokitaj en la malnova Grupo Escolar Maria Quintana, la malnovaj lernejoj de la loĝantaro konstruitaj en 1929 kaj unu el la malmultaj postvivantaj konstruaĵoj de la malkonstruas de la Malnova Vilaĝo.
Inauguruota 2008 m., Jie yra senojoje „Maria Quintana“ mokyklų grupėje, 1929 m. Pastatytose senosiose gyventojų mokyklose ir viename iš nedaugelio išlikusių senamiesčio griovimo pastatų.
La Muzeoj de Mequinenza centras sin en la mina kaj historia heredaĵo de la loĝantaro kiu estis malkonstruita kaj inundita sub la akvoj de Ebro.
Mekinenos muziejuose daugiausia dėmesio skiriama gyventojų kasybai ir istoriniam paveldui, kuris buvo nugriautas ir užlietas po Ebro vandenimis.
Nuntempe oni povas viziti parton de la malnova kasko, la mezepoka kastelo de la urbo kaj mino de aŭtentika karbo de pli ol kilometro de interna itinero kun historia materialo kaj maŝinoj kiuj estis uzitaj por la eltiro de karbo dum pli ol 150 jaroj en la mina baseno de Mequinenza.
Šiandien galite aplankyti dalį senamiesčio, viduramžių miesto pilį ir tikrą anglies kasyklą, kurios vidinis kelias yra daugiau nei kilometras, su istorine medžiaga ir mašinomis, kurios buvo naudojamos anglies gavybai daugiau nei 150 metų kasybos baseine. iš Mequinenza.
Ankaŭ situas apud la muzeoj la Urba Gastejo "Camí de Sirga" kun kapablo por 80 personoj, kiu reprenas la nomon de la malnova itinero kiun uzis la sirgadores por superi la riveron Ebro kun la llaüts, ŝipoj kiuj povis atingi ŝarĝi 30 tunojn da karbo.
Taip pat šalia muziejų yra 80 žmonių talpinanti savivaldybės užeiga „Camí de Sirga“, pasiimanti senojo maršruto, kuriuo sirgadorai naudojosi kirsti Ebro upę su laida, valtimi, galinčia pakrauti 30 tonų anglies, pavadinimą.
La komunumo situas en la nomita Strio de Aragono, zono kie oni parolas katalunan.
Savivaldybė yra Aragono kelio ruože, zonoje, kur kalbama katalonų kalba.
Mequinenza situas lokita inter la diglagoj de Mequinenza kaj Riba-ruĝa.
Mequinenza yra tarp Mequinenza ir Riba-red užtvankų.
Aranĝas de kampo de regatas por remilo kaj piragüismo konsiderita unu el la plej bonaj el Eŭropo por sia bonega accesibilidad, sia plakaĵo de stabila akvo kaj siaj sportaj instaladoj al bordoj de la diglago.
Irklavimo ir baidarių regatos kurso rengimas, laikomas vienu geriausių Europoje dėl puikaus pasiekiamumo, stabilaus vandens telkinio ir sporto galimybių pylimo krantuose. Šventės „San Blas“ ir „Santa Águeda“ vyksta vasario mėnesį, švenčiant amatininkų rengimo persirengėlių konkursą, paskelbtą Aragono turistinio susidomėjimo švente.
Oni devas elstari la gravecon kiun iuj aŭtoroj donis la situacion en ĉi tiu zono de la iberia urbo de Octogesa, kiu ludis gravan paperon en la disvolviĝo de la batalo de Ilerda.
Būtina pabrėžti kai kurių autorių svarbą situacijai šioje Pirėnų miesto Oktogesos zonoje, kuri vaidino svarbų vaidmenį plėtojant Ilerdos mūšį. Keraminių „sigillata“ fragmentų, dekoruotų įvairiose erdvėse, buvimas veda į romėnų okupaciją.
La ĉeesto de fragmentoj de ceramika “sigillata” ornamita en diversaj spacoj portas indiki roman okupon.
Julijus Cezaris savo darbe „ Of Bello Civili“ nurodo Oktogesos populiaciją, kurią kai kurie istorikai nustato Mequinenzoje. Mequinenza vietovardis kilęs iš berberų genties Banú Miknasa, kuriai priskiriamas to paties pamatas, pasiekęs pusiasalį tarp 714 ir 719 m. Per atkovojimą Alfonso I iš Aragono užėmė jį 1133 m. (Nors Almoravidai užkariavo šiek tiek vėliau) ir tai buvo galutinai Ramónui Berengueriui IV 1149 m. Mequinenza nutiko kilmingosios Moncados šeimos, Aitonos barono ponų, valdoms.
Julio César en lia verko "De Bello Civili” faras referencon al la loĝantaro de Octogesa kiu iuj historiistoj lokas en Mequinenza.
Tik 1149 m. Mequinenza galutinai pereis krikščionių rankoms po Ramono Berenguerio IV užkariavimo. Kai kuriuose dokumentuose nustatyta, kad šis faktas įvyko 1149 m. Spalio 24 d. Nuo tada gyventojai (ir tikriausiai musulmonų gyventojų įrengti ir pastatyti gynybiniai įtvirtinimai) priklauso karaliui. 1153 m. Bus skiriama 1/5 žemių, esančių ant Ebro kranto nuo Mequinenza, Benifallet, tamplieriams, tačiau tikėtina, kad pilis, kaimas, aplinkinės žemės ir Mequinenza malūnai bei laudos vis dar buvo po žemėmis. tikras priklausomas asmuo ar Guillem Ramon de Moncada
Muzeoj de Mequinenza estas tri muzeaj spacoj trovitaj en Mequinenza (Aragono, Hispanio).
Mekinenos muziejai yra trys muziejų erdvės, rastos Mequinenzoje (Aragonas, Ispanija). Juos sudaro Kasyklų muziejus, Mekinenzos istorijos muziejus ir Priešistorinės praeities muziejus. Jų tikslas yra skleisti miesto, o ypač senamiesčio Mequinenza, kuris dingo po Ebro upe pastačius Ribarrojos rezervuarą, kasybos ir istorinį paveldą.
La konstruaĵo, kiu gastigas la Muzeon de la Historio de Mequinenza, havas E-forman planon kun longforma centra korpo, kiu longas sur la antaŭa fasado per du flankaj antaŭeniĝoj kaj alia pli elstara centra.
Pastatas, kuriame yra Mequinenzos istorijos muziejus, turi „E“ formos planą su pailgu centriniu korpusu, kuris tęsiasi priekiniame fasade su dviem šoniniais paslinkimais ir dar vienu ryškesniu centriniu. Iš pradžių šonuose buvo du įėjimai, atskiriantys berniukų mokyklos zoną pirmame aukšte ir mergaites pirmame aukšte.
Origine ĝi havis du enirejojn sur la flankoj, apartigantajn la knaban lernejan zonon en la teretaĝo kaj la knabinan en la unua etaĝo.
Už jo buvo pastatytas dar vienas nedidelis pastatas, kuriame buvo mokyklos kavinė ir darželis. Pastatas pagamintas iš kvadratinio akmens, skliautiniu stogu iš arabiško stiliaus čerpių ir mediniu karnizu, išryškintu Aragono renesanso rūmų stiliumi.
Malantaŭe, alia eta konstruaĵo estis konstruita, kiu gastigis la lernejan manĝejon kaj la infanĝardenon.
Jo langai yra tiesūs, išskyrus keletą viršutiniame aukšte, kurių viršų nuleista arka. Dėl savo išvaizdos jis liečiasi su XX a. Pirmojo trečiojo krašto architektūros srovėmis.
Denove sub la regado de la Burbonoj la strategia kastelo de Mequinenza kaj ĝiaj ĉirkaŭaĵoj transformiĝis kaj kondiĉiĝis denove por adapti sin al la novaj formoj de milito kun artilerio kaj dotita infanterio de fusiloj.
Vėl valdant Bourbonams, strateginė Mequinenza pilis ir jos apylinkės vėl buvo pertvarkytos ir kondicionuotos, kad prisitaikytų prie naujų karo su artilerija ir aprūpintų pėstininkų su šautuvais formų. Orleano hercogas įsakė išplėsti ir sustiprinti lygiagretaus kelio prie Ebro, sujungusio Mequinenza ir Tortosa, sutvirtinimą. Užėmus Mequinenzą, filipiečiai ir hercogo pasekėjai užkariavo įvairią padėtį, žinodami strateginę šios vietos svarbą.
La duko de Orleano ordonis pligrandigi kaj fortigi la firmigon de la paralela vojo al la Ebro kiu kunligis Mequinenza kaj Tortosa.
XIX amžiaus pradžioje ekonominė Mequinenza padėtis iš esmės nepasikeitė, o žemės ūkis išliko pagrindiniu ekonominiu šaltiniu. Jis toliau naudojo purvo drėkinimo metodus ir didžiąsias norijas, esančias Ebro.